Krizė – girdime per televiziją, krizė – skaitome laikraščiuose, krizė – įtakojo ir mūsų kelionę. Dalis mūsiškių dėl stipriai pakitusios ekonominės situacijos negalėjo išvykti. Ruošiantis kelionei paaiškėjo, kad tik vienas kitą gerai pažįstantys žmonės gali leistis į tokią ekspediciją: reikia visiškai pasitikėti vienas kitu, priešingu atveju sėkmės tikėtis sunku.

Neilgai trukus paaiškėjo, kad Big Macho – paprasčiausias pagyrūnas, net ir vasarą retai sėdantis ant motociklo. Sužinojome, kad kompanijos Big Macho Cycles iš tiesų nėra – tai tik vienas žmogus, kuris net nepradėjo ruoštis kelionei, nekalbant jau apie žadėtąjį ekspedicijos rėmimą. Visi likę – Vorai MC nariai, kandidatai ar Vorų Broliai MCC nariai numatytu laiku buvome pasiruošę.

Keturi motociklai XJ900, R65, VT600 ir XL1200R pritvirtintomis Jawa priekabomis blizga parengti kelionei. Visi jie prajodyti Lietuvos keliais, kai kuriais nuvažiuota ir iki Tartu Estijoje, tad pavesti neturėtų. Visi mes pasiruošę šalčio išbandymams – įsigiję įvairiausių šiltų drabužių, prie vairų pritvirtinę įmautes rankoms, susirinkę mantą ir pasiruošę bet kuriuo paros metu statytis palapinę ar remontuoti motociklus.

Netikėtumai nesibaigė iki paskutinės minutės. Kaip techninės pagalbos automobilis turėjęs vykti apynaujis Opel Vivaro, likus kelioms dienoms iki išvykimo sugedo – lūžo pavarų dėžės dantratis. Lietuvoje reikiamos detalės rasti nepavyko, o atsiuntimas užtruko, tad automobilį teko skubiai pakeisti į senutėlį Mercedes Benz 124. Nepavyko išvengti ir vykimo tranzitu per Baltarusiją, kadangi tragiškos būklės keliais apvažiuoti kaimyninę šalį pakankamai sudėtinga…

Šiaip ar taip po audringų išlydėtuvių ankstyvą sausio 17-osios rytą pajudėjome nuo klubhauzo Vilniuje. Rūškanas rytas ir vos pora laipsnių žemiau nulio ne tai, ko tikėjomės sausio viduryje, tačiau yra kaip yra.

Linksmai palydėti iki Medininkų pasienio posto, įvažiavome į Baltarusijos teritoriją. Maloniai nustebino tai, kad sienos kirtimas tetruko apie 20 minučių, vykstant žaliuoju koridoriumi nereikėjo pildyti jokių deklaracijų, išvengėme daiktų patikros, neiškilo jokių problemų dėl kadaise „įvykdytų” vykimo tranzitu pažeidimų.

Nenuvažiavus nė 70 km nuo sienos užkaito R65 – apsipylęs dūmais senukas sustojo. Dalį Meistro darytų apsaugų nuo vėjo ir purvo teko pašalinti, kadangi variklis negalėjo natūraliai aušintis.

Minske turėjome susitikti su Romanu (Rolling Anarchy MCC Belarus) ir paimti Baltarusijoje gamintus renginio Snowdogs ženkliukus, tačiau likus 20 km iki susitikimo vietos lūžo automobilinės priekabos rėmas. Romanas visą įgulą palydėjo iki savo namų, kur per porą valandų priekabos rėmą suvirinome. Išvykstant jau stipriai snigo, o tai kėlė nuotaiką, kadangi norėjome važiuoti žiemos sąlygomis.

Nuvažiavus apie 100 km už Minsko R65 nebeužsivedė. Porą valandų prasikrapštėme tamsoje ir sningant, laikantis 2 laipsnių šaltukui, tačiau nieko nepešėme. BMW savo kelionę tęsė priekaboje, o Meistras automobilyje. Nors buvome nusprendę tamsoje nevažiuoti, kitos išeities nebuvo, kadangi pačią pirmą dieną susidūrėme su techniniais nesklandumais.

Nemaloniai nustebino Baltarusijos – Rusijos sienos kirtimas. Čia užtrukome dar porą valandų, kol pildėme transporto priemonių laikino įvežimo dokumentus, pirkome draudimus, darėme dokumentų kopijas ir pan. Ir vėl užkliuvo R65 – pasieniečiai nenorėjo leisti įvažiuoti į Rusiją, kadangi pastarasis nevažiavo sava eiga. Ilgai ginčijomės ir įrodinėjome, kad prašvitus sutaisysime ir važiuosime, kol pats pamainos viršininkas pasakė: „B…, poidu sam na etot cirk posmotret”, baisiai sunku jiems buvo suprasti, kaip vienam savininkui priklauso ir motociklas, ir automobilis, o kitam – motociklas ir priekaba, kurią tempia kito savininko automobilis…

Šiaip ne taip apie 1 val. nakties pasiekėme Smolensko prieigas, kur mus pasitiko Road Dogs MC Smolensk narys Indėnas. Mus apnakvindino „na baze junnich turistov”, kur gan keistai atrodėme mokinukų įstaigoje. Užtat motociklai buvo suvaryti į didžiulį šildomą garažą, kur tik apie 4 val. ryto Gedukas pastebėjo, kad ant BMW holo daviklio kontaktų prilipusi drožlytė, kuri trumpino. Ją pašalinus, R65 purptelėjo ir užsivedė.

Tik prašvitus vėl leidomės i kelią. Sniego buvo jau iki kelių, rajoniniai Rusijos keliai – grynas ledas po sniego sluoksniu. Tik palikus bazę – stabdo milicija. Frazė, kaip perlas: „Nech… sebe – shipovannaja rezina…” ir net nepatikrinęs dokumentų pareigūnas mostelėjo važiuoti toliau. Mano galinė padanga beveik plika. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad naują sudygliuotą padangą suvažinėsiu per 2500 km (tiek įsukau bandydamas motociklą žiemą), tad į kiekvieną statesnę įkalnę XL1200R teko stumti, o vairuoti buvo tiek sudėtinga, jog kelis kartus buvau išlėkęs į priešpriešinio eismo juostą.

Kelyje M1 „Belarus” pirmą kartą susidūrėme su „reagentu” – tai cheminių elementų junginys Rusijoje pilamas ant kelio dangos – ledui ir sniegui tirpdyti. „Reagentas” – didžiausias galvos skausmas visos kelionės metu, kadangi net ir spaudžiant -18 laipsnių buvome kiaurai peršlapę, visos jungtys trumpino, XJ900 pirmai ėmė pramušinėti laidus ir kelis sykius teko sustoti tvarkyti. Buvom pasirengę šalčiui, bet tokiai šlykščiai drėgmei tikrai ne.

Temstant pasiekėme Maskvą, kur mus pasitiko Nickas (Vorai MC Nomads): motociklai vėl šildomame garaže, mes sėdime prie vaišėmis ir šeimininkės Anos pyragais nukrauto stalo ir džiaugiamės gyvenimu. Apskaičiavę laiką nusprendėme pirmadienį praleisti Maskvoje – pailsėti, aptvarkyti motociklus, apžiūrėti Maskvą. HD teko permontuoti galinę padangą – sutrintą žieminę pakeisti į naują vasarinę.

Vėlyvą vakarą (tuomet Maskvoje mažiau automobilių spūsčių) vykome į svečius pas Brotherhood MC Russia ir Hells Angels MC Russia. Smagiai pasisėdėję klubhauze, visi važiavome prie Kremliaus, kitas lankytinas Maskvos vietas. Parsiradome tik apie 4 val. ryto, tad nusprendėme išsyk ir startuoti, kol neprasidėjo rytiniai kamščiai. Ankstyvas rytas, snyguriuoja, minus 2, šlapia, o mes dardame link Riazanės.

Pastebėjome, kad reikia atidžiai tikrinti sąskaitas ir grąžą, nes kavinėse apgaudinėja kiek tik gali, manydami, jog užsieniečiai arba pinigų neskaičiuoja, arba išvis nemoka skaičiuoti.

Kelionės metu lūžo tiek HD, tiek Yamaha dempferiai, tad nusprendėme, jog šie įrengimai neapskaičiuoti motociklams su priekabomis.

Keliu M5 pasiekėme Šacką ir apsistojome vieninteliame miestelio viešbutyje „Turist”. Reikia paminėti, jog 150 km iki Šacko ir tiek pat už jo nakvynei vietų nėra, tad šios įstaigos administracija sau leidžia ką tik nori. Mums neišnuomavo kambario su šiltu vandeniu, kadangi buvome perdaug purvini, tačiau kažkoks ūkvedys leido nusiprausti … katilinėje. Nakvynė už 250 rublių „viešbutyje” su tarakonais, tačiau džiaugiamės gavę stogą virš galvos ir į saugomą kiemą suvarę savo techniką (už kurios saugojimą taip pat teko sumokėti).

Giedras rytas, minus aštuoniolika, varvantys purvais motociklai ir „reagentas” visur, kur tik prisilieti. Nė vieno motociklo nepavyko užkurti be papildomos pagalbos – tempimo, ar automobilinio akumuliatoriaus su „krokodilais”. HD ėmė pramušinėti laidus, jis veikė tik vienu cilindru, kiti motociklai taip pat labai nenoriai dirbo, tačiau išriedėjus į kelią viskas stabilizavosi.

M5 – visai normalus kelias, palyginimui, kaip Vilnius – Kaunas, panašūs ir transporto srautai. Važiuojant 100 km/val. greičiu jokio diskomforto, važiuoti niūroka – aplink sniegu padengtos Rusijos platybės, nušiurę kaimeliai ar miesteliai, kurių prieigose būriai čigonų. Didžiąją transporto dalį sudaro tolimųjų reisų sunkvežimiai, kuriuos lenkdamas būni aptaškomas „reagentu” nuo šalmo iki batų. Dėl „reagento” neįmanoma važiuoti ir atviru šalmu, nes jis graužia ne tik akis, bet ir veidą, o burnoje nuolat jauti aštrų sūrumą.

Privažiavus N. Lomovą nuleido XJ900 priekinį ratą, pripūtus rankine pompa pavyko sava eiga pasiekti ratų montavimo dirbtuvėles. Didžioji mūsų dalis pakelėje nusipirko untus – batus su veltinio padu ir avikailiu įsigijome po 1200 – 1300 rublių už porą. Kas pirko – nesigailėjo, kadangi apsiavę untus braidyti po sniegą galėjome vasarinėmis puskojinėmis.

Kas keliasdešimt kilometrų DPS (dorozhno patrulnaja sluzhba) postai. Dažnai stabdo, o milicininkų frazės viena už kitą dailesnės. Standartinė situacija:

– Kuda edete?
– V Samaru.
– Ot kuda?
– Iz Vilniusa.
– Och..i, b…!

Dažnai net jokių dokumentų netikrindavo. Pakeliui R65 vėl teko kelti į priekabą, kadangi sutemus išėjo iš rikiuotės priekabos rato guolis. Vietoje pašalinti gedimo negalėjome, kadangi nei atsarginio motociklo priekabos rato, nei guolio neturėjome…

Sekančią naktį suplanavome nakvoti 25 km už Kuznecko esančiame motelyje, kurį rekomendavo ir mums rezervavo Olegas iš Penzos (Rolling Anarchy MCC Russia). Už tuos pačius 250 rublių gavome euroremonto tipo kambarėlius ir saugomą stovėjimo aikštelę. Paaiškėjo, kad sumokėjus 70 rublių galima pakliūti į jau iškūrentą pirtį, kuo su didžiausiu džiaugsmu ir pasinaudojome.

Dar tebebūnant pirtyje, Olego siųstas pažįstamas Volodia su visais kailiniais įgarmėjo į pirtį ir įteikė du Jawa ratus. Iš pat ryto pradėjome remonto darbus ir nusprendėme, kad geriau pakeisti tik rato guolius. Pora valandų perkant bei keičiant guolius ir Meistras vėl kelyje.

Ketvirtadienio popietę pasiekėme nacionalinį parką „Samarskaja Luka”. Nors buvome suplanavę jau ketvirtadienį vykti į renginio vietą, ramiai pasistatyti palapinę ir laukti penktadienio programos, bestovint prie nacionalinio parko ženklo privažiavo Olegas ir pareiškė, kad mes jau laukiami bare „Siniaja Dynia”, kur mums ir visiems kitiems atvykusiems diena anksčiau organizuojamas vakarėlis.

O vakarėlis buvo audringas – su šokiais, rungtimis, prizais ir koncertu. Ant scenos pasirodžiusi grupė „Sanitarnyj den” grojo kelias valandas, sudarydama galimybę dainuoti visiems norintiesiems.

Penktadienio rytą vieni iš pirmųjų pasiekėme renginio vietą – Fiodorovką. Tik pasistačius palapinę mus pradėjo lankyti rusai motociklininkai su kuriais įvairiausius skysčius vartojome, o paskui nutarėme, kad mums į svečius iki gretimų palapinių pėsčiomis vaikščioti neįdomu, tad visur važiuodavome motociklais. Iki pat paryčių raižėme po teritoriją, kol prisistatė milicija ir mes nusprendėme, kad jiems teisių neatiduosime, mainais pažadėdami į centrinę Fiodorovkos gatvelę nebevažiuoti.

Šeštadienį veiksmas įsibėgėjo – susirinko daugiau nei 1000 renginio lankytojų, suvažiavo įvairių Rusijos klubų atstovai tiek motociklais, tiek autobusiukais. Pagrindinė renginio pramoga – Unimoto varžybos. VI – ojo Snowdogs renginio metu vyko I – asis Rusijos Unimoto čempionato etapas.

Unimoto – tai vienaratis iš dalies valdomas motociklas skirtas drago lenktynėms, kuriuo lenktyniaujama per sniegą, ledą ar purvą. Varžytasi keliose klasėse Ural, 250 – 400 cc, 400 – 750 cc, 750 cc iki „begalybės” ir Elektro.

Unimoto – vertos dėmesio varžybos, kadangi motociklininkai varžosi beveik nevaldomomis transporto priemones, kurias turi pasigaminti patys. Neretai šie aparatai tapdavo nekontroliuojami ir rėždavosi į trasos šonuose supiltas pusnis.

Didžiausių žiūrovų simpatijų sulaukė vienintelė varžybose dalyvavusi mergina Mariana, kuri į Snowdogs atvažiavo su savo draugu iš Maskvos (apie 1000 km) motociklu Ural, o savąjį unimoto atsivežė priekaboje vietoje lopšio.

Mes visą šeštadienį buvome apsupti žiniasklaidos atstovų. Kadangi įveikėme didžiausią atstumą (2424 km) apie mus reportažus parengti norėjo NTV, RTR, II – ojo kanalo, Samaros regioninė ir kitos televizijos. Tuo labiausiai džiaugėsi Meistras dalindamas interviu į kairę ir dešinę ir jau popiet buvo atpažintas vietinėje parduotuvėlėje, kaip didysis keliautojas.

Laimėjome ir pagrindinius prizus – peilį, taurę ir knygą už didžiausią įveiktą atstumą. Pavakare visus linksmino vietinės reikšmės kapelos, kurios vaikščiojo po stovyklą grodamos įvairiais rusų liaudies instrumentais.

Sekmadienio rytą pakilios nuotaikos – vistik tikslas pasiektas, pagrindinis prizas laimėtas, giedras ir sausas oras – susiruošėme atgalios. Nusprendėme važiuoti ilgesniu keliu, bet tikėdamiesi įvairovės ir naujų nuotykių. Taigi nuo Syzranės pasukome link Uljanovsko, tikėdamiesi pro Čeboksarus grįžti keliu M7 „Volga”.

Tik pravažiavus Uljanovską, važiuojant maždaug 100 km/val. greičiu, lūžo BMW priekabos rato ašis ir ratas nuriedėjo į priekį aplenkdamas patį motociklą, išriedėdamas į priešpriešinio eismo juostą ir pašiurpindamas autobuso keleivius nulėkė į griovį. Kaip į griovį nenuriedėjo Meistras – paslaptis iki šiol, tačiau nepaisant šio įvykio, pastarasis užsispyrė važiuoti dviem ratais, o sulūžusią priekabą vežtis namo.

Pradėjo reikštis rimti peršalimo požymiai: Vasia vairuoti nebegalėjo, kiti šiaip – kosėjo ir slogavo. Geriausiai jautėsi Meistras važiuodamas dviem ratais tiek per sniegą, tiek per plikledį iš po šalmo plevėsuojančiais žilais plaukais…

Sustabdžius milicijai, senolis pirmas prišokdavo ir nusiėmęs šalmą klausdavo: „Ty chto, menia po televizoru nevidel?”.

Keliai nuo M5 iki M7 paliko kuo puikiausią įspūdį – lygūs, neišdaužyti, vienas kitas automobilis, o svarbiausia – nebarstyti reagentu! Greitkelis M7 nedaug kuo skyrėsi nuo M5 – nykios apylinkės, daug sunkvežimių, tik labiau duobėtas ir daugiau reagento.

Vienuoliktą kelionės dieną visiems vairavusiems motociklus stipriai skaudėjo strėnas ir nugaras. Teko pirkti įvairius tepalus ar ryti vaistus nuo skausmo. Nusprendėme, jog tai nuo duobėtų kelio atkarpų ir kratymo.

Važiuodami atgal vėl nakvojome Maskvoje, kur šventėme Meistro 57 – ąjį gimtadienį ir visi draugiškai pažadėjome grįžę padovanoti naują Jawa priekabą. Dar neišvažiavus iš Rusijos visų motociklų elektros įrangos pradėjo „grybauti”: XJ900 įjungus posūkio signalą pradėdavo veikti tachometras, o spidometras išvis neberodė gyvybės ženklų, HD kairys posūkio signalas įsijungdavo pats kada jam patinka, VT600 stoplempė degdavo kai pati sugalvodavo, o gabaritas išvis nebeveikė, o BMW laidai užsidegė … degalinėje. Gerai, kad laiku spėjome patraukti motociklą…

Laidus sudurstėme, tačiau krovimas dingo. Prie viso šito, važiuojant sprogo automobilio priekabos ratas sulankstydamas ir ratlankį. Visa laimė, kad turėjome kuo pakeisti.

Kuo arčiau Lietuvos, tuo šiltesnis oras. Prie Minsko jau tebuvo minus vienas ir lijundra, pereinanti į paprastą lietų. Prieš pat Baltarusijos – Lietuvos sieną išėjo iš rikiuotės Honda starteris, tad paskutinę sieną kirtome šlapi, purvini ir du motociklus stumdamiesi. Dar Baltarusiai nenorėjo išleisti, kadangi mokant už kelius ant kvito neteisingai buvo užrašytas automobilio numeris. Teko eiti pas vyresnįjį ir sutikti su visais kaltinimais, kadangi iki Lietuvos tebuvo likę keli žingsniai. Užtat kirtus sieną mus pasitiko broliai mojuodami trispalve ir taškydamiesi šampano purslais. Klubhauze sutiktuvės, cepelinai, pokalbiai prie bokalo alaus ir klausimas: „Kur važiuosime sekantį kartą?”.