Pasiruošimas

Kelionės tikslas buvo aiškus nuo pat pradžių – greitai ir efektyviai motociklu „savo eiga” iš taško A (Vilnius) pasiekti tašką B (Horshamas), kuriame orui leidus bus galima važinėt ant dviejų ratų visą žiemą, o pavasarį grįžti Lietuvon (apie tai kitą sykį). Mažasis H-D XL 883 gal ir nėra baikerių žinomas kaip patogiausias motociklas tolimoms kelionėms, tačiau pasaulis juk yra apkeliautas dar ir ne su tokiais aparatais… Visas motociklo paruošimas važiavimui apsiribojo tuo, kad Lysas („Vorai MC”) užvilko abu naujus kaliošus, nes seni jau buvo panašūs į lenktyninius „slikus” ir pakeitė stabdžių kaladėles, o Babausis („Vorai MC”) privirino priekinius posūkius „kad anglų mentai neprisiknistų”.

Tuo tarpu aš nusipirkau „nerokerikišką” tekstilinę striukę iš Totoriaus („Vorų Broliai MCC”), nes, puolant kosuliui ir žadant 5 laipsnius šalčio, su odine važiuodamas būčiau kokį nors bronchitą pasigavęs. Na ir dar toks mažmožis – teko atsiimti teises po metų poilsio, egzaminą išlaikius iš antro karto (tas Kaunas nelaimingas…).

Pirma diena – 880 km (40 km „grybavimo”)

„Via Michelin” apskaičiavo kelionės atstumą – 2157 km ir 24 val. 33min. važiavimo laiką. Atsispausdinau savo GPS, ir antradienį 9.00 val., nubraukęs šalnas nuo sėdynės, pajudėjau iš Vilniaus. Savanorių prospekte susitikom neplanuotai ir pasimojavom su keistu motociklu važiuojančiu Lolu („Vorai MC”), matyt geras ženklas. Lietuva liko už nugaros per kiek daugiau nei 2 valandas, o Lenkijoje, be milijonų vilkikų, kurie vilkosi 60 km/val. greičiu, ir širdį džiuginančio jų lenkimo, iki Varšuvos nieko įdomaus neįvyko. Aš, nusipelnęs orientavimosi sporto meistras, su savo aukščiausių technologijų GPS sistema pirmąsyk nugrybavau Varšuvoje, užtrukau nei daug, nei mažai – apie pusvalandį, kol išvažiavau teisinga kryptimi – Poznanės link.

Mokamas greitkelis Poznanės link atgaivino savo kokybe ir mažu transporto srautu, taigi kilometrai sukosi pakankamai greitai ir pavyko šiek tiek atsigriebt už prarastą laiką. Apie 21 val. pasiekiau Poznanę, kur apsistojau kažkokiame pirmame pasitaikiusiame ir net pakenčiamos kokybės viešbutyje „Sport Hotel”, net su pusryčiais. Kadangi rajonas, kuriame buvo viešbutis, pasirodė įtartinas, motociklą palikau netoli saugomoje aikštelėje už 30 zlotų nakčiai – kolegos turėjot nemalonios patirties su užsienyje pavogtais motociklais, nusprendžiau ramiai pamiegot.

Antra diena (naktis) – 1380 km (50 km grybavimo)

Pavalgęs sočius pusryčius pajudėjau Berlyno link. Ties juo išgirdau įdomius garsus, lyg ir prie variklio, bet greitkelyje nerekomenduojama sustot bet kur, taigi „pjoviau” iki artimiausios degalinės. Problema nebuvo tokia ir baisi, greičiui įtakos nedarė, sportsteriukas viso labo sugebėjo išpurtyti visus duslintuvo tvirtinimo varžtus, taigi šis laikėsi tik „ant garbės žodžio” į cilindrą įkištas. Pavažiavęs tolėliau, duslintuvą laikydamas prispaudęs dešine koja, radau BMW autoservisą. Mechanikų žvilgsniai buvo gana įdomus, kai prie garažo pririedėjo dėmesį atkreipiantį garsą skleidžiantis sportsteriukas. Žinoma, BMW mechanikai burbtelėjo: „Kann nicht hilfen, das ist nicht motorrad service!” Ar kažkaip panašiai. Neįdomu buvo jiems, kad man reikia tik kelių varžtų. Visiškai kita kalba buvo šalia esančiame „Honda” servise: žmogelis pripuolė, atsinešė colinių (kaip priklauso) varžtų ir ypač entuziastingai prisuko duslintuvą už ačiū, dar pasišnekėjom apie mano kelionę ir laimingas nupūčiau Dortmundo link. Čia sugebėjau pasukti ne ten, kur reikia, taigi teko 20 km važiuoti bloga kryptimi, nes apsisukimų arčiau nebuvo. Buvau suplanavęs nakvoti ties Vokietijos-Olandijos siena. Ją privažiavus dar buvo pakankamai šviesu, taigi nusprendžiau anksčiau laiko veltui nestoti ir dar „prisukti” kokį šimtą kilometrų. Iki Olandijos sienos buvo vos 75 km, taigi ją pervažiavau nesustojęs, o Belgijoje pradėjo lįsti galvon mintis, kad sustoti jau neverta, reikia traukti iki galo. Iki tikslo buvo likę 400 km kelio ir keltas per Lamanšą. Pabandė mane atkalbėti 15 min linojęs lietutis, bet jis nei nuotaikos, nei šukuosenos nesugadino. Ją sugadinti sugebėjo Briuselis. Važiuodamas Briuselio žiedu („Ring”) trečią kartą kelionėje pasukau blogai ir papuoliau tiesiai į centrą. Galbūt važiavau ir ne gražiausiomis jo gatvėmis, tačiau Briuselis paliko slogaus, purvino ir bedvasio miesto įvaizdį, kur trečiadienio naktį gatvėse slankioja tik „babajai” ir kitos šiukšlės, o metaliniai architektūros stebuklai atrodo ypač nykiai vadinamojoje Europos sostinėje. Paklausus išvažiavimo krypties Prancūzijos link, trys žmonės parodė tris skirtingas kryptis, taigi liko pasirinkt platesnę gatvę ir varyt ja iki galo, kol „kažkur išvažiuosiu”. Kelionė čia per plauką nesibaigė duobėje, nes pačiame gatvės viduryje, tarp tramvajaus bėgių gero pusmetrio gylio duobė būtų prarijusi pusę motociklo, o jokių įspėjamųjų ženklų statyti žinoma neverta – duobė pačiame kelio juostos viduryje, tad mašinų vairuotojai ją tiesiog palieka tarp ratų. Išvengti duobės pavyko paskutinę sekundę – staigiai išlėkiau į priešingą juostą, nes stabdyti laikas jau senai buvo praėjęs. Adrenalinas išbaidė visus miegus. Pagaliau grįžau į Briuselio žiedą, Prancūzija buvo ranka pasiekiama. Kalės (Calais) uostą Prancūzijoje pasiekiau apie 2.00 val. ketvirtadienio rytą. Kadangi artimiausias keltas buvo 4.30 val., turėjau gražaus laiko patogiai pasnausti ant motociklo, bet, jausdamas kitame krante šiltą lovą, neužmigau. 6.00 val. išriedėjau iš kelto anglų žemėje, apsnūdęs po sėdėjimo šiltai ir minkštai fotelyje. Draugai buvo sakę, kad gali atsitikti taip, kad pamatysiu daug mašinų važiuojant į mane ir kelio ženklus, kažkodėl nusuktus į priešingą pusę. Jie patarė pagalvoti, kad gal čia aš važiuoju ne ta puse, o ne visi kiti… Apie 160 km Anglijoje buvo įveikti prašvitus, o ten laukė dušas ir šilta lova. Aš, tarptautinis miegojimo meistras, su poros valandų atsikėlimu pavalgyti, išmiegojau visą parą ir normaliai atsikėliau tik penktadienį ryte.

Iš viso įveikta apie 2300 km, išbandyti 7 valstybių keliai, kelionėje užtrukta 48 val., iš jų kelyje ir pakelės sustojimuose – apie 36 val. Į olimpinį normatyvą nepretenduoju, tačiau viename lietuviškame puslapyje reklamuoti „Long distance riders” normatyvai neatrodo įspūdingi, ypač važiuojant „Road Kingais” ir „Gold Wingais”.

Tekstas ir nuotraukos Gedžio, „Vorai MC”